Tailandas. Khao Sok nacionalinis parkas ir Koh Phangan sala (II)

Tailandas. Khao Sok nacionalinis parkas ir Koh Phangan sala (II)

Žadėtoji antroji dalis ir kiti Chang Team’o nuotykiai. Chang’as – vietinis alus, kas buvo tajų žemėj, neabejoju ragavo, kas bus dar, paragaus. Šalto, kartais net su ledukais, specialiam dėkliuke, kuris ale neleidžia šalti rankai ir šilti alui. Chang Team ne dėl alaus, labiau dėl Chacko (na jis panašesnis į Chang’ą (alų ar alaus mėgėją) buvo, matyt dėl suvartoto alkoholio kiekio per dvi dienas ir savo linksmo būdo, šito pilvūzo ilgai nepamiršim). Na o dabar dar vienas (ilgas) žodžių kratinys apie nuostabiausias atostogas rojaus kampelyje.

Po išprotėjusios Phi Phi salos perpildytos turistų, vakarėlių ir šurmulio nuostabiuose paplūdimiuose atsiradom ramybės oazėje – Khao Sok. Nors nacionalinių parkų Tailande daug, pasirinkę šitą nesigailėjom nei minutės, mėgavomės visas tris dienas ir dar išvažiuoti nenorėjom, oj kaip nenorėjom. Visiška džiunglių ramybė, peizažai ir nuotraukose netelpantys horizontai. Pasibūti čia reikia bent trijų dienų antraip bėgdami nieko nespėtumėt pamatyt ir nuveikti. Nuveikti yra ką, ypač džiunglėse, ypač mėgstantiems ekstrymą. Turų ir pasiūlymų meniu kiekvienam bungaliuke netrūksta, o juos perversti ir išsirinkti tinkamiausią gali užtrukti net ne vieną pusvalandį, todėl procesas geriausiai einasi tariantis ir diskutuojant su recepcionistu ir gurkšnojant kažką šalto hamake.

 

Pirma naktelė jaukiuose nameliuose, su šiltu vandeniu, baseinu lauke ir terasėlėm į gamtą. Lovos su baldakiumais, kad vorai ir uodai nesuėstų ir patarimai neišsigąsti mažiukų driežiukų Gecko, kurių nepamatyti nepavyks nesvarbu ar bijai jų ar ne. Antra naktelė vos už kelių šimtų metrų,  jau Monkey Manson Bungalows, visiška ramybė, kur vokietis registratūroje pasitinka ir pašėlusius europiečius nuramina savo ne tik tonu bet ir kažkokiu keistu vibe tvyrančiu aplink. Supranti, kad čia nepriskubėsi, susimokėsit išvažiuodami sako, pasiūlo poros dienų turą, paskolina led lempas ant galvos, kad pirkti nereiktų, net maišą atsparų vandeniui duoda savo. Kažkoks keistas pavydas apima išgirdus, kad čia gyvena jau kelinti metai. Aplink nieko prašmatnaus, jokių prekybcentrių, netoliese kaimas, šventykla, upė, džiunglės, kiek toliau ežeras. Įtariu dirba kasdien, gyvena ten kur dirba, uždirba ne milijonus batų, oj ne (batai čia ne flipflopai ir ne kerzai, čia vietinis pinigas), bet vistiek kažkaip pavydžiu, turbūt šitos vietos, jos ramybės, džiunglių šnaresio už lango, debesų besiridenančių per kalnus rytais ir paprastumo viskame kame. Hamakai, gultai, pagalvėlės, takeliai su nukabusiom lianom einant į namukus. Aišku, keisti ir bauginantys garsai naktimis už popierinių sienų, ryto vėsa, vakaro gaiva, nuostabus ir pigus maistas. Vien geriausi prisiminimai iš šitos vietos.

Turim gražų saulėtą vakarą, vaikštom po apylinkes ir užsukam į vietinį festivalį. Tikrų tikriausią tajišką gegužinę su kermošium. Nelabai jaukiai jaučiamės, mat esam kone vieninteliai turistai atėję švęsti kaimo šventės ir valgyti vietinių gardėsių. Iš pradžių tik fotografuojam ir filmuojam, vietiniai juokiasi, footgrafuoja mus, mes jiems spėju baisi egzotika, turbūt siunčia savo draugam su juokingais komentarais. Prie keptų gyvių prieina moteriškė su sūnum, nuperka jam maišelį keptų riebių lervų ir panašiai tiek pat skrudintų skerių (skanėstų foto apačioje). Berniukas valgo kaip kad europiečių vaikai saldainius per kermošių. Vos pamatę skanėstus sakėm, kad žaisim kortom, o pralaimėjęs valgys. Pamačius berniuką suprantu, kad neparagauti būtų gaila, o ir man būtų gėda sakyt kad šlykštu, nes jei tam vaikui ne, tada ir man orumas neleidžia būti išrankia miesto damute bijančia lervų, bet valgančia šlapenką. Dar iki dabar nežinau ar ne šlapenkė turėtų būti didesnis įšūkis. Įkalbinu dar porą ekstremalų ir perkam maišelį lervų, pardavėja šypsosi, užberia kažkokių žalumynų ir druskos, sumokam centus ir gaunam kelis smeigtukus kartu su karštom keptom lervom. Nepuolam valgyti kaip tas vaikas, bet pasitraukę į šoną, kad nejuokintume vietinių, pasiraukom, bandom įsidrąsinti, aišku filmuojam, fotografuojam ir galiausiai ragaujam. OMG. Esam lengvai apšalę, skonis kaip keptų riešutų, kažkokių keptų moliūgų sėklų skonio, išorė traški, vidus riebiai minkštas. WOW, skanu. Svarbiausia, negalvoti ką valgai. Statistika rodo tą patį, nieko čia tokio baisaus, penki iš šešių smeigia lervą ir kramto užsimerkę. Visi iki šiandien gyvi, nei vienas nesigaili. Festivalis buvo kone vienas iš labiausiai egzotiškų ir autentiškų matytų reiškinių, kainos, matosi, vietinams nes viskas kainuoja centais, viskas taip paprasta aplink, visi nuoširdžiai laimingi rikiuoja pas vietinį forografą, kuris čia pat atsidaręs mini foto studiją su iki ašarų juokingom dekoracijom siūlo pasidaryti laminuotą foto. Iš fotostudijos išeina keli turistai ir taip smagiai juokiasi, kad mes neatsilaikom ir stojam į eilę darytis nuotraukos. Esam įspėti, kad reiks laukti, bet nebijom, eisim mėgautis festivalio linksmybėm. Sugalvojam pačią nesamoningiausią pozą, juk ir pati studija, ne ką sąmoningesnė, sutupiam kažkur tarp Chinese ir paplūdimio su palmėm dekoracijų, kampe mėtosi dėžė su tuščiais kolos buteliukais, iki šiol nesuprantu ar čia dekoracija ar fotografo netvarka. Fotografas padaro porą foto, leidžia išsirinkti ir pradeda spausdinimo ir laminavimo procesą. Dirba su visa šeima, aplink sukiojasi maža mergaitė, spėjam dukra, žmona, matyt, ta kuri padeda su laminavimu. Laukimas neprailgsta, mat randam vietinių skanėstų, išbandom siaubingai neskanių patiekalų krūvą, spjaudomės ir juokiamės, per šią dieną beveik visi pirkti skanėstai buvo ne mūsų uoslei ir skonio receptoriams. Čia niekas nepritaikyta išlepusiam turisto liežuviui, todėl lervos buvo skaniausias vakaro patiekalas, na ir kažkokie vafliukai su morengu buvo valgomi. Pagaliau pasiemam savo fancy laminuotas foto dar papramogaujam ir lekiam ilsėtis pries išsirinktą turą.

2 dienų kelionė į Cheow Lan Lake prasideda labai anktsi ryte nuo pagirių smarvė dvelkiančio gido pasitikimo. Esam apsavaigę nuo smarvės ir svarstom kaip jis vis dar šiltas mus kažkur veš. Nusiraminam sužinoję, kad vairuos ne Chackas ir bandom priprasti prie tajiško anglų kalbos akcento, kad galėtume susišnekėti, mat praleisim su juo dvi dienas. Chackas nesikuklina ir kone pirmam sustojime pasiima šalto Chango (alus). Oh well, toks jausmas, kad jam ne darbas būti gidu, o šventė. Važiuojam prie ežero, persėdam į didelį longboatą, nors ir nelabai jauku sedėti gale prie variklio, kur vargiai girdisi ką sako šone sėdintys ir vanduo tykšta tiesiai į veidą, nesiskundžiam, nes vaizdai atperka visus nepatogumus. Ežeras pilnas mažų išsikišusiį kalvų ir didesnių kalvėlių, aplink džiunglės, vienas kitas turistus plukdantis laivelis ar longboatas. Viduryje ežero mūsų kapitonas stabteli, apsimeta kad pasisveikina su kitos valties kapitonus ir paspausdamas ranką kažką perduoda. Niekas nieko nematė ir negirdėjo, esam viduryje milžiniško 165 kv metrų ploto, baisaus gylio (kur gyvenom buvo maždaug 40 metrų gylis), nenatūralios kilmės ežero. Vietovė buvo užtvindyta specialiai, dėl elektros gamybos. Upės tvindymas vyko kone metus, o čia gyvenusios šeimos buvo iškeldintos, lygiai taip buvo rūpintasi ir gyvūnais, jie perkelti laivais ir sraigtasparniais, kad neliktų mažose salose ir čia nemirtų iš bado. Chackas pasakojo daug ir įdomiai, ne visi angliški žodžiai mums buvo aiškūs, beje Chackas burnt here (iš anglų kalbos degė čia) kaip pats sakė (tarimo klaidelė, born here norėjo pasakyt žmogus). Lūžo valtis iš juoko, o ir Chakas mokėjo mus linksminti. Pats turas su daug veikos, maistu ir nakvyne ant vandens plūduruojančiuose nameliuose, todėl kai tik juos pasiekiam įsikuriam ant vandens. Sutemus plaukiam į naktinį safarį su milžiniškais prožektoriais ir ieškom naktinių nuotykių, aptinkam daug neaiškių didelių ant mūsų besituštinačių paukščių, mėgaujamės džiunglėmis naktį plūduriuodami valtyje po visiškai giedru žvaigdėtu dangum. Grįžę netraukiam į naktį, susirangom savo namukuose ant vandens, kurie matyt negali jau ir bebūti paprastesni – pusantro kvadratinio metro pašiūrė su čiužiniu ir langu į džiungles.
 
Jokios elektros, jokių stalų, kėdžių, televizorių, spintų, nieko, net stiklo lange nėra, bet ir nereikia.
Auštančios vėsios džiunglės yra nepapasakojamas grožis, akys džiaugiasi kiekviena akimirka šitam ežere. Išplaukiam į žygį per džiungles, nelabai jauku, žinojimas, kad gyvačių ir tarantulų aplink tikrai ne vienas, drąsos lygio nekelia. Chackas papasakoja kaip eisim, duoda keletą nurodymų, pasiemam prožektorius ant galvų ir leidžiamės per purvinas ir tankias džiungles. Prieinam purvus ir balas, visi kaip išlepę miesčionkos atsargiai perlipa jas, kol Chackas primena, kad mes džiunglių ture, čia ne prekybcentris, todėl šiek tiek purvo ant kojų tikrai nepakenks, atsipučiam ir pasileidžiam per baisiai klampias košes, vieni slysta, bet negriūna, kiti išsitiesia ant sėdimųjų, keliasi ir toliau eina purvini, kol prieinam balą, Chackas nebejuokauja, liepia eiti atsargiai, mat pastaroji gylio mums virš galvos, pats eina pirmas, kai nebesiekia dugno plaukia, mes iš paskos, rėkdami, vanduo tikrai vėsus, spalva balintos kavos, kas dugne ir vandenyje tik ponios džiunglės ir Dievas žino, meldžiam, kad ne pitonai ir anakondos, išplaukiam šlaputėliai ir tokie atsigavę, einam toliau, per upes, takelius ir visokius krūmynus. Gidai du, vienas priekyje kitas gale, abu su kindžalais (nežinau ant kiek čia suprantamas žodis, dideliais peiliais, jei neaišku). Po kelių valandų džiunglių takais pasiekiam kulminaciją – pusantro kilometro ilgio urvą/uolą. Prasideda linksmybės, viduje tamsu, šalta, visur vanduo, vorai, šikšnosparniai ir kiti gyviai. Kuo toliau tuo tamsiau, siauriau ir šalčiau, galiausiai tenka bristi iki bambos, pasišviečiant savo led lemputėm vistiek beveik nieko nematom, o tik spiginam vieni kitiems į akis,  lipam aukštyn ir žemyn, kelias ilgas, staiga visi sulėtėja, prekyje siauras tarpekliukas, status ir aukštas, leistis teks prisilaikant virvės, panašiai kaip kad per teliką kai rodo alpinistus, tokio ekstremalumo sąlygom, o mai gad galvoju aš. Dviese esam priekyje, kita chebros dalis kažkur atsiliko, skundžiuosi, kad man nelabai jauku, paguodos nelabai sulaukiu, kol galiausiai iš galo pasigirsta baisiai liūdni balsai. Lygiai viena antroji mūsų komandos nemėgsta nei tokių ekstrymų nei tokių tamsiai mažų šaltų ir šlapiai pavojingų vietų. Susikaupiu ir besitrankydama į uolos sienas nusileidžiu į gilią balą, judam toliau ir laikom špygas kad išsigandę draugės susikauptų, nes kelio atgal kaip ir nėra. Prisipažinsiu nejauku ir man, kelio galo nesimato, kaip sakant jokios šviesos tunelio gale, tik vanduo, vorai, slidūs akmenys ir siauri praėjimai. Pusantro kilometro ne taip jau ir mažai, ypač tokios įtampos. Pagaliau pasimato mažas šviesos spindulėlis, dabar jau tikrai jaučiuosi kaip filme, skubam link jo kaip kad bėgtume nuo kokių užpuolikų. Išlendam į dienos šviesą, laukiam kitų, štai ir ašarotom akim pasirodo likusi komandos dalis, dabar jau juokiamės, nors ką tik visiems drebėjo kinkos kaip reikalas. Neabejoju, dar šiandien šiurpai per kūną eina prisiminus šitą nuotykį, ar klystu?
 
JėzusMarija kiek prirašiau, bet čia net nepabaiga dar. Po visų nuotykių sekė ramesni bet irgi nuotykiai, kitos dienos plaukiojimai ežeru ir ne toks baisus lipimas į kalniuką, bei pasivaikščiojimas oloje, atrandat šikšnosparnių kolonijas, vorų gausybę ir geriausiai tai ką galima čia rasti, be pitonų – baltosias gyvates. Taip, gyvatės, tikros, susirangę ant akmenų, prisipažinsiu, man tamsūs urvai be gyvačių patiko labiau, oj ir dar kaip labiau. Nors sako, kad gyvatė gyvatei nekerta, kažkaip nors kartą pasijaučiau lyg būčiau mielas, švelnus ir išsigandęs kiškiukas. Arti neinu, net labai laukiu kol explorinimas šitoj nejaukioj vietoj baigsis ir galėsim eit iš čia. Toliau sekė tik pramogos, maudynės visiškai neapsakomai nuostabiam peizaže ir visiškas chillas, jo nusipelnėm po džiunglių turų.
 
 
Po džiunglių linksmybių vėl kraunam kurpines ir judam link Surat Thani, iš ten mūsų keltas į Koh Phangan salą. Viskas vyksta sklandžiai, jokių didelių netikėtumų ar išūkių, lipam į keltą, numetam kuprines, bandom pasikabinti hamakus, bet ant saulės per karšta, oh well, o pavėsy nelabai yra kur, todėl krentam kur papuola. Už borto plaukioja kažkoks keistas pusiau rožinis delfinas, nelabai suprantam, bet fotkinam, nes nu gi delfinas čia, ne karpis jum koks prūde Lietuvoj. Kelios valandos ir mes vietoj, viskas vėl paprasčiau nei paprasta, imam autobusiuką su visiška Bruno Mars kopija vairuojančiu vaikinuku ir varom į savo jau užbukintą vietelę, taip vadinu, nes vietelė neįprasta. Pasiekti Bottle beach galima tik boat taxi (laiveliu, kuris yra taxi), todėl atsisveikinę su Bruno šokam į pirmą grįžusį taxi boatą ir skrodžiam bangas link savo vietelės. Čia vietelė ne šiaip sau, čia nėra parduotuvių, nėra gatvių, ligoninių, policijos, nėra nieko, na trys resortai, keturi restoranai, poros kilometrų ilgio paplūdimys, upelis, daugybė palmių, vaizdas į vandenį pro mūsų mažų namelių langus, be stiklų ir tiesiai bei tiesiogiai iš lovos. Razečių nėra, yra tik lempa ir ventiliatorius, lova ir dušas su tualetu. Sakyčiau minimalistinis stilius. Pamiršau paminėti, tiesiai prie įėjimo hamakas kabo ir jūra už penkių metrų, smėlis ir daug mažų krabiukų.
 
Čia plano nėra, čia prasideda poilsis, pasyvokas, vakarai restoranuose, maistas, stalo žaidimai, mėgavimasis būvimu čia ir dabar (jau jogos įtaka jaučiasi mano rašliavose). Rytais pusryčiai paplūdimyje su knygomis ir šviežiais kokosais, pasivaikščiojimai pakrante, krabų gaudymas, pietūs, vėl pasivaikščiojimai, ramybė, hamakai ir sūpynės, vakarienės ir vėl pokalbiai ir žaidimai. Į draugiją greit prisijungia vietiniai vaikai ir mažas šuniukas Jungle, vargšas rastas džiunglėse turistų ir išgelbėtas, baisiai mielas, net norisi pasiimti su savimi. Vietiniai tokie linksmi ir draugiški, vakarais siūlo pramogų, pavyzdžiui leisti dangaus žibintus ar susikurti laužą paplūdimyje. Net katinai nekviesti ateina naktį į svečius, įslenka į tavo lovą ir kniaukia, nežinau, kodėl pas mane kai aš mažiausiai juos mėgstu, bet matyt karma, o ji čia tikrai egzistuoja. Bandau tą katina atkrapštyti nuo savo šono ir išmesti, bet jis po penkių minučių grįžta. Einasau, kažkur, šitam fancy namelyje yra skylė. Darosi nejauku ne vien dėl katino bet ir dėl gyvačių, bet miegasi gerai, jūros ošimas labai gerai migdo.
Galiausiai prisimėgavę ramybe užsimanom kalnais ir džiunglėmis pasiekti civilizaciją (kompanija tikrai ne iš tų kur gali savaitę pragulėti vietoje su alaus bokalu prie baseino, kompanija explorerių), viską susižinom, pasiimam nedaug vandens (tikri gudručiai) ir išsiruošiam į gretimą miestelį, kilometrų nedaug, bet kaip žinia, kelias kalnais ir miškais. Kylam ir leidžiamės, sunkiai braunamės link tikslo, karštis nežmoniškas (išeiti anksti ryte nespėjom), bet vaizdai dar nežmoniškesni. Po kelių valandų pasiekiam esfaltuotą kelią, pasiklausiam kaip pasiekti miestelį ir vėl judam link jo. Baisiai nutroškę greitai randam vietelę su vaizdu ir su šaltais gėrimais. Po pertraukėlės tęsiam žygį, randam pasakišką paplūdymį ir ilsimės. Papietaujam ir su boat taxi skrodžiam bangas atgal.
Paskutinė diena kiek liūdi, akivaizdžiai, kad mes paliekam vietelę, todėl baisiai apsiniaukęs ir vėjuotas oras gadina reikaliukus. Mums reikia spėti pagal viskas suplanuota maršrutą į keltą, o iš čia išplaukti esant didelėm bangom yra pavojinga, net ne visada plaukia boat taxi. Juokiamės, kol pradeda lyti, ir dar kaip. Klausimas vienas, na kodėl būtent tada kai mum būtinai reikia iš čia išvykti. Dėkui Dievui valtelė nors ir žiauriai mėtoma ir vėtoma išplukdo mus link civilizacijos, yra toks menkas baimės jaumas, kad banga mus nutėkš į šoną ir kad nespėsim į keltą, bet viskas vyksta beveik sekundžių tikslumu. Dalis eksplorerių komandos palieka mus ir išskrenda į Bankoką. Liekam 4-iese, kiek liūdnoka. Lietus plauna Koh Phangan, o mes braidom basi ir su juokingais lietpalčiais belaukdami savo kelto. Laukia kelionė į vėžliukų salą, bet apie ją jau ne šitam įraše.
 
O sakiau bus dvi dalys. Melagė. Nebus. Bus trys. Viskas per tą Khao Sok, ten buvo daug, gerai ir įsimintina.
 

xoxo

MinykaDo



2 thoughts on “Tailandas. Khao Sok nacionalinis parkas ir Koh Phangan sala (II)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *