Tailandas arba kai(p) pildosi svajonės (I)

Tailandas arba kai(p) pildosi svajonės (I)

Beveik penki mėnesiai, tai tiek praėjo nuo dienos kai grįžom iš rojaus kampelio, sušalom, liūdėjom pamatę sniegą ir pilką masę gimtosios žemės, negalėjom patikėti, kad atostogos, kurių laukėm pusmetį, baigtos, kad viską(sąlyginai) ką norėjom  pamatėm ir nuveikėm. Aišku, slogos, peršalimai ir rutina pasitiko, kaip geriausi draugai, pačiais didžiausiais apkabinimais ir bučiniais, kol pastarieji tik dar labiau skaudino primindami, kaip blogai yra kai grįžti po atostogų, vis klausdami na kaip, ar sunku grįžti iš rojaus į paprastą gyvenimą, kaip ten kažkur kur vasara, kur rojus, kur skanu, kur ramu. Sunku.

Tailandas per paskutinius tris, keturius metus buvo vienas iš mano mėgstamiausių žodžiu, tiek kalbant apie svajones, keliones ir egzotiką, tiek apie maistą ir kultūrą. Kalbėjau daug iki tol kol supratau, kad žodžiais soti nebūsiu. Prasidėjo medžioklė, pirmiausiai auku, kurioms nuotykiai ir kelionės prie širdies tiek kiek ir man, tada bilietų, kuriais jas gundžiau. Atrodė bus šimtą kartų sunkiau, bet kad nereiks keliauti vienai paaiškėjo labai greitai, kol galiausiai ir iš dueto pavirtom į visą giant roko grupę iš 6-ių vokalistų. Čia kaip snow ball efektas gavosi, ta maža pončkutė ridenosi iki kol įsiurbė dar penkis baltažandžius norinčius pagulėti po palme ir pabėgioti nuo bezdžionių. Diskusijos, planai, maršrutai, vizos, grupės pokalbiai skype, realūs susitikimai, aptarimai, skiepai, šortų ir kremo nuo saulės paieškos, kuprinių pildymas, basanoškių vaksavimas – viskas ėjosi kaip iš pypkės ir greitai išaušo tas sekmadienio rytas, kai nuogais gurniukais ir be siūlelio vilnos ant balto kūno, su spalvotom vizom pasuose išjūdėjom link dar labiau apšerkšnijusio Helsinkio, bet su viltim, kad paros begyje saulė atšildys visas nušalusias galunes.

Gera valanda iki Helsinkio su propeleriniu kukuruzniku, 6 valandos oro uoste su visais įmanomais patogumais, gultais, nemokama elektra, internetu ir aišku žveriškom kainom, 9 valandos ir 40 minučių ore, be miego, su klykiančiais vaikais, knarkiančiais pensininkais, nelabai suprantamo skonio ir išvaizdos maistu – tai tiek užtruko nusigabenti per 8000 kilometrų ir įkvėpti Bankoko gaivos (vajetau kiek ironijos). 

Bankokas iš viršaus.

Planas pirmai dienai buvo kiek chaotiškas su vieninteliu tikslu – sutikti draugus iš Londes ir kartu, vakare pasiekti Krabi, Ao Nang centre užsakytą Party balcony hostel, kuris, beje, labai nustebino net nemažai vakarėlių mačiusius ir girdėjusius. Po keleto valandų blaškymosi Bankoko tvaike ir subtiliuose kvapuose, po pietų už mažiau nei eurą, neaišku iš ko pagamintų, po SIM kortelių paieškų ir po mini turo Bankoko gatvėmis su kuprinėmis 36 laipsnių karštyje ir dar vieno, ačiū Dievui jau trumpo, skrydžio pagaliau riedėjome link poilsio, ar bent jau taip tikėjomės ir vilėmės. Hostelis, deja, labai nustebino savo vieta, ir dar labiau nakties ramuma. Įsikurti kambaryje virš naktinio karaoke klubo, striptizo klubo ir dar bent kelių iki paryčių veikiančių klubų iš visų pusiu yra drąsu. Pasakysiu atvirai, ne visiems čia išbūti. Po t-r-i-s-d-e-š-i-m-t valandų be miego, be poilsio ištiestom kojom ir be pūkinių ar dormeo pagalvių, buvom ne tas žodis pavargę, todėl galvojom atsijungsim po pirmo alaus vos grįžę. Taip ir būtų buvę, bet grįžom po vakarienės ne į hostelį, o į naktinį klubą, muzika vis garsėjo, žmonės rinkosi ir vis garsiau plėšė ausų bugnelius su savo chinese karaokėm. Joks nuovargis čia nepadėjo užmigti ir atsiriboti nuo decibelų, vartėmės, kaip kotletai keptuvėse atmerktom akim, iki kol chebrytė baigė balių. Nemeluoju, tai trūko iki keturių ryto. Va tada ir užmigom. Anyway pagaliau. Nepasakosiu rytinių nuotaikų, įspūdžių ir temų prie rytinės kavos, bet šita vieta mums tikrai liks atminty ilgai, kaip ir Ao Nangas, kuris nepaliko wow įspūdžio, bet dienos turas į keturias salas buvo daugiau nei kul. Plaukėm su long boatais, turėjom privatų turą, žiauriai kietą kapitoną, žinoma, fried rice, nes koks gi turas be šitų ryžių, kaip ir be ananasų ir arbūzų. Žinoma, pirmas ne(si)tikėtas įdegis, pirmi snorkelinimai ir pirmos žuvytės, labai daug įspūdžių ir nuotykiu per vieną dieną, o dar daugiau nuotraukų. Keturios salos, Koh Tup, Koh Poda, Koh Gai (Chicken Island) ir Koh Mor bei Railay beach, visus sužavėjo ir grįžti į Party balcony hostel tikrai nesinorėjo, todėl sprendimas buvo tiesiog vienas ir kito pasirinkimo čia jau nebuvo po praeitos nakties – eisim ieškoti tų kas dainavo, kas linksminosi ir klausė tos garsios muzikos iki paryčių ir pažiūrėsim, kur garsiau muzika groja, ten kur veiksmas ar ten viršuj, kur žmonės miega, nors pradedu tuo abejoti, kad ten būna miegančių išvis. Kaip tarė taip padarė šešetukas, grįžo keturiom. Tylu, ramu, labos.

Koh Poda

 

Railey. Vietinė dama.
Coco.

 

Žadintuvai anksti ryte priminė apie dienos planus, check outą ir kelionę link Tiger Temple, visai netoliese. Rytų būta ir geresnių (pavyzdžiui tokių, kai visi draugai savo lovose ir jų nereikia eiti ieškoti su perkreiptom nuo išgasčio veido išraiškom), bet susirinkę daiktus (ir draugus) palikom vakarėlių oazę tik pasieėmę iš po vakar skaudančias galvas. Gana greitai atsidūrėm šalia nuostabios šventyklos, daiktus palikom autobusiuke ir ką, tada kažkas prisiminė, kad čia juk ta šventykla ant kalno, taip taip, ta pati, ta kur šeši šimtai laiptų sakau ir juokiuosi, nes skaičiau, kad šioks toks išūkis užlipti, bet įmanoma, tada prislenkam (rimtai, lėtai ir vangiai) artyn, gaunam, aišku, paslėpti kątik įdegusias kojas ir ačiū Dievui nusiperkam vandens. Tada šioks toks akibrokštas, aš apsirikau, šventyklą pasieksim įveikę 1237 laiptelius, todėl ištysusias veidais pradedam žygį. Draugai, kaip lapai rudenį krenta žemyn, vienas po kito, pasiduoda, prakaituoja ir dejuoja, vieni kitus motyvuoja ir demotyvuoja, prisėda ir vėl juda, sunkiai, su praradimais ir atradimais pasiekiam viršų, aikčiojam, dūsaujam, geriam paskutinį vandenį ir tik tada pasirodo, kad verta lipti nors ir laipteliai greičiau jau ekstremalūs pusės metro aukščio laiptai, bet vaizdas, panorama, wow, Krabi toks kalvotas ir gražus, vėjas toks gaivus, o ir šventykla alsuoja ramybe ir kažkuo labai magiško. Surandam pavėsį ir ilsimės, mėgaujamės, kaupiamės lipimui žemyn, kuris tikrai nustebino savo sunkumu, bet viršui likti negalim. Nors lipimas nemiegojus buvo tikrai didelis išūkis, apačioje jau laukė kitas – vairuotojas su daiktais tiesiog dingo ir neatvažiuoja, mes apie jį žinom hmm… nieko. Kontaktų neturim, įmonės kuri vežė pavadinimo neatsimenam, numerių neatsimenam, spalva ir modelis, kaip ir visų, pabrėžiu, visu, kitų mikriukų. Valio, neturim daiktų ir esam šventykloj, nemiegoję, nevalgę ir pavargę.. Argi nesmagu, ir dar kaip, todėl apie sužeistus šunis aplink ir jų gebėjimo operacijas nebepasakosiu, nes atrodys, kaip pati blogiausia diena, o taip nebuvo, vairuotojas atsirado, aišku ne iš karto, teko pavargti maigant telefonus ir kalbinant aplinkinius, bet jam pasirodžius buvo smagu žiūrėti, kaip kiti vairuotojai iš mūsiškio tyčiojasi ir juokiasi, kad paliko mus čia iškepti ir numirti badu. Galiausiai visi linksmi riedam link tikrai ramaus poilsio – viešbučio, kuris tikrai ne naktinių klubų rajone ir tikrai pavadinime nėra žodžio party. Gera ištiesti kojas ramybėje, net keista, kad gali būti taip tylu.

Laipteliai į šventyklą.

Pasiruošę ir pasipuošę. Dar nežinom kiek laiptelių ir kokio jie dydžio.
Jų daug, o aš jų labai bijau. Po vieno išpuolio Maroke, todėl einu aplink ir nelendu fotkint.

 

Šventykla. Krabi.
Ramybė, vėjas, horizontai. Tiger šventykla. Krabi.

Phi phi sala yra must see, todėl ilgai netraukėm į naktį, kaip ten sakoma ir iš vakaro suderinę kainą jau septintą ryto gėrėm kavą ir laukėm vairuotojo. Dar nespėjus išplaukti iš Krabio į Phi Phi jau suderinom kelionės tęsinį link nacionalinio parko Khao Sok. Keltas pilnas, kelias valandas besikeliančių link to mažo stebūklėlio Tailando įlankoj, kuris, beje, buvo baisiai nuplautas cunamio, bet atsistatė, net gausiau ir labiau nei tikėtasi. Vaizdais Phi Phi užburia iškart, long boat’ai, nuostabios spalvos vanduo, kalvos ir besileidžianti saulė. Sala tokia maža, kad joje automobilių nelabai pamatysi, o ir madinguosius visų turimus motopirdas čia toli gražu turi ne visi. Kaip vėliau sužinom policija yra privilegijuota ir gali be vargo po salą raižyti su savo motoroleriais, kai tuo tarpu paprastieji tenkinasi tačkomis. Taip taip, imi taxi – imi tačką, ar kaip ten lietuviškai karutį, į kurį tavo vairuotojas sumeta kuprines ir rodo tau kelią, o tu bėgi jam iš paskos. Sumoki aišku centus, bet žmonėms tai pragyvenimo šaltinis, o kai lauke apie keturiasdešimt laipsnių karščio nešti kažką dešimties kilogramų ant pečių nelabai norisi. Tų tačkių pilnos gatvės, mat ir maistą ir gėrimus restoranams, ir nardymo balionus narams reikia pristayti kažkaip be sunkvežimių. Turistų, ne ką mažiau nei tačkų, todėl geriau trauktis į šoną išgirdus pi pi kas kelia juoką iškart pagalvojus, kad kažkas rėkia salos pavadinimą, o išvėpę turistais traukiasi į šonus. Gražus  sutapimas. Savo svečių namų kažkodėl nerandam, bet nieko naujo, pasiklysti čia nesunku. Iš Phi Phi Don būtina nuplaukti į Phi Phi Lee, todėl mes taip ir padarom, su dideliu laivu, o jis dar ir su kajakais (why not pagalvojom, kai radom tokį paturbintą turą ir vėliau negalėjom atsidžiaugti). Plaukioti aplink The Beach beach (tas pats kuriam filmavo The Beach) su kajaku yra kažkas nerealaus, nors tau ir pila ant galvos karštas pietryčių azijos lietus vistiek jautiesi kaip filme (gal ne The Beach, bet vistiek). Atsigrožėti visais vaizdais aplink nebuvo lengva. Diena be praradimų, diena pilna atradimų ir grožio, jūros ošimo, saulės ir lietaus ir begalės įspūdžių. Po nuostabiosios dienos ir vėl check out’as, vėl daiktų pakavimas į mini kuprines, siuvenyrų ir apyrankių vis daugėja, skaros jau nebetelpa ant kaklo. Atėjo diena, kurią pavadinčiau praradimų, na gerai, gal geriau pamokos diena. Išmokom saugoti savo daiktus, ypač naujus bragius telefonus, bet ir supratom kokie geri yra vietiniai, bei koks lengvas ten turistų gyvenimas. Niekada nepameskit telefono saloj  į kurią nežadat grįžti, o jei jau taip atsitiko, daug neverkit, nes Tailandas, tai ta šalis kur atrodo viskas įmanoma.  Prasilėkti per salą su policijos motoroleriu yra faina, nefaina yra nerasti pamesto daikto net ir su išmaniosios technologijom, kurios ale rodo jo buvimo vietą (tikrai ne tokios jau ir išmanios, nes rodo gerokai atsilikdamos nuo realybės), dar nefainiau yra suprasti, kad laiko paieškoms yra tik iki kelto išplaukimo arba griūna visas kelionės planas ir nuplaukia visi nusipirkti bilietai. Susikaupiam ir ašarotom akim lipam į savo keltą. Viltys blėsta su kiekviena jūrmyle, Phi Phi, o kartu ir išmanusis tolsta, nuotaikos, patys suprantat, ne pačios geriausios, kelionė įgauna atradimų ir praradimų pavadinimą, bet mes susikaupę judam toliau. Vairuotojas sukrauna kuprines ir pradeda juokauti, mat anglų kalbą moka geriau nei dauguma šalies gyventojų, veža mus pas save namo dainuodamas tajų popsą ir rodydamas šeimos foto. Draugiškas ir linksmas vyrukas iškart pastebi nerimą, todėl pasiteirauja ar kas nutiko ir ar galėtų padėti. Pasiguodę gaunam netikėtą skambutį tajų English kalba, todėl perdavę telefono ragelį vairuotojui klausom tajų ir iš visko matom, kad vyksta rimtos derybos, paaiškėja, jog atgauti tarp tajų šilko parduotuvėj paliktą iphoną vilčių yra. Gerą dalį kelio vis skambina Phi Phi policija, mergina, kuri rado telefoną, ir kiti į linksmą istoriją netyčia įsivėlę asmenys, kol galiausiai priimtas sprendimas yra perduoti pasimetelį kelto darbuotojui (su policijos žinia), kuris perduos jį sausumoj mūsų vairuotojui, o šis turės perduoti savininkui ir net su tokiom sąlygom, kaip kad policijai nusiųsta nuotrauka vykdomo perdavimo, plius visi geraširdžio vairuotojo duomenys ir dokumentų kopijos turi būti priduotos policijai, jei netyčia sugalvotų telefoną pavogti. OMG kaip jie rimtai į tai žiūri, bet ačiū likimui, istorijos pabaiga, nors ir su šiokiais tokiais nuostoliais yra pakankamai laiminga, telefonas grįžo (ne visai pats, bet grįžo pas šeiminkę, valio, nuotaikos grįžo su juo o ir pamoka išmokta su kaupu).

Phi Phi Don point view. Verta keltis šeštą ryto ir eiti pasitikti saulės su tokiu vaizdu.
Phi Phi view point.

 

PhI Phi beach.

Ir visa tai tik gera ir šilta pradžia. Nuotykiai ties atvykimu į Khao Sok nesibaigė ir net neįpusėjo. Antra dalis greitai, nors ir žinau, kad iki galo visas dalis skaitys tik mano mama, neliūdžiu nei kiek, čia mums, kad nepamirštume kokį grožį matėm ir kiek nuotykių apturėjom, Chang Team.

xoxo

MinykaDo

 

 



7 thoughts on “Tailandas arba kai(p) pildosi svajonės (I)”

  • labai grazu.tai papildo ispudzius prie to,ka pasakojo dukra Sarune ir jos drauge Santa.jos dar ir dabar gyvena tais ispudziais ir svajoja grizti ten,i ta pati rojaus kampeli.laukiu straipsnio tesinio.o jums dar daugiau isimintinu atostogu…sekmes!!!

    • Labai ačiū už gražius žodžius, Dalia. Tęsinys bus tikrai:) Manau visi dar grįšim ten! Jau ir pati baisiai noriu, liko daug nepamatytų grožybių..

  • Nu zinok,kietai tu cia pavarei 🙂 SAUNUOLE.. baltas pavydas ,kad tokios saunios atostogos buvo ir dar Tailande 🙂 ech..nemaniau ,kad viska perskaitysiu ,bet taip itrauke ..wow 🙂 labai lauksiu 2dalies

  • Kokios gražios nuotraukos 🙂 Ketiname ir mes su vyru keliauti į Tailandą, tai kaip tik dėliojamės maršrutą. Mes gaila tik dvi savaites galėsime skirti, tai svarstome ar tiesiog imti kelionių paketą, ar keliauti savarankiškai. Nes norėtųs pamatyti kuo daugiau, tai gal geriau imti organizuotą kelionę. Nes kiek teko girdėti, ten labai chaotiška šalis ir gali nutikti netikėtų dalykų keliaujant, tai gal geriau apsidrausti ir keliauti su gidu. O ir su kompanija gal turėtų būti smagiau keliauti. https://www.travelplanet.lt/keliones/kelione-i-tailanda-smalsiems-azija-81 Pvz čia skamba visai neblogai pasiūlymas, gal kam nors teko naudotis jų paslaugomis?

    • Ačiū, nuotraukos kaip ir vaizdai ten, nuostabūs. Labai verta nukeliauti ir pamatyti, linkiu kuo geriausių įspūdžių 🙂 Chaoso tikrai nemažai, bet keliauti nėra sunku ir savarankiškai, labai daug pervežimo, ekskursijų ir gidų, tik spėk rinktis ir suktis. Man dar neteko pirkti kelionės paketo, visada keliauju savarankiškai, bet šis iš travelplanet tikrai atrodo neblogai, pamatytumėt ir Tailando šiaurę ir Krabį ir Bankoką, visur buvau, viskas patiko. Sėkmės Jums.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *