Ciao Barcelona!

Ciao Barcelona!

Apie Barseloną dar nelabai ką pasakojau, nelabai ir rašiau paskutinėm dienom, daugiau bandžiau ištrūkti iš turisto statuso, ėjau, fotografavau, ieškojau ir dar kartą ieškojau, bandžiau susidraugauti su vietine biurokratija, pamatyti ir pargauti vietinio gyvenimo niekur neskubant. Barselona tokia spalvota, tokia didelė. Vaikštau tom siaurom senamiesčio gatvelėm ir prisimenu vis kažką iš tų visų kartų kai čia lankiausi kaip turiste, su kuprine, kai miegojau parke ant suoliuko iki kol laistymo sistema suveikė ir teko tept slides, kaip labai sužavėjo šokantis ir grojantis Placa Espanya fontanas, kaip skaudėjo padus nuo begalinio ėjimo ir tyrinėjimo, kaip susipykau su puske dėl, aj net nesakysiu dėl ko, bet nu dėl nieko, kaip karšta buvo čia vidury vasaros, kaip patiko ir pirmą ir antrą ir trečią kartą. Nepaisant visų tų tursitinių kartų vis dar turiu ilgą lankytinų vietų ir to do sąrašą, haha Barselona didelė, bus apie ką rašyti.

Ispanija mano svajonių šalis jau nuo kokios dvyliktos klasės, pirmas skrydis lėktuvu (Jėzau kiek būta baimės) irgi į Ispaniją, buvau čia, bijau pameluoti, bet kokius mažiausiai aštuonis, devynis, o gal visus dešimt kartų, tai kažką lankiau, tai keliavau, visą gyvenimą baisiai mylėjau Ispaniją, dievinau ispanų kalbą, nebuvo man gražesnių ir still nėra, visą laiką zirziau, kad mano vieta čia ir spėkit, kada nustojau burbėti ir pradėjau kažką daryti? Taip.. Tik dabar (na ispanų pradėjau mokytis dar Lietuvoj, bet ar anksčiau pajudinau reikalus, kad galėčiau čia gyventi? Žinoma, kad ne. Sėdėjau ir burbėjau.). Paradokas, kad besvajodama apie Ispanijos saulę ir jūrą gyvenau Kipre, Slovėnijoj, Lietuvoj ir galiausiai Švedijoj, kur sakiau, kad niekada (va čia ta taisyklė su niekada nesakyk niekada) negyvensiu ir nesimokysiu tos baisios (atsiprašau, bet tada nu tikrai atrodė viena baisiausių kalbų, kol jos neišmokau) kalbos. Aš ir šiaurė? Taip, buvo taip ir aš nesigailiu, bet pribrendo laikas Ispanijai, taigi „Ciao, Barcelona!“

Mėnuo kaip aš čia, na plius minus, bet kodėl Ciao Barcelona? Kodėl ne Hola? Nes paradoksas numeris du yra tas, kad papuoliau į italų būry, todėl italų kalbos žinios jau panašios į ispanų (A1 lygio), laiką leidžiu beveik vien tarp italų, valgau picas ir pastą kone kasdien ir žinau, kur rasti geriausių itališkų pagardų ir produktų, net kur geriausi itališki ledai. Na gerai, perdedu, nėra viskas taip labai jau itališka, nors ir gyvenu su itale (kaip gi kitaip), bet ir su ispane (valio), todėl su pastarąją mokomės viena iš kitos, ji iš manęs anglų – aš ispanų. Čia tai jau tikrai pasisekė, kaip aklai vištai grūdas, gyventi su ispane kuri mokosi anglų, bet dar nelabai moka, todėl daug kalba ispaniškai (būtent tai ko man ir reikėjo). Taip aš iš dalies džiaugiuosi, kad aplink visi (su keletu išsimčių) kalba angliškai ir tai daro puikiai, bet man su butiokėm pasisekė. Aš labai norėčiau jums parodyti mudviejų dienos pasivaikščiojimus, pusryčius ar pietus su įgarsinimu, nes tai tikrai geriausias pavyzdys, kad gyvenimas yra geriausia mokykla. Ir nepaisant kasdienės gyvenimo mokyklos, einu ir į tikrą, su suolais ir lenta, reikia gramatikos išmokti. Be viso to, saulės, jūros ir palmių dar ir darbo reik, nori nenori, beveik pusės metų atostogos buvo nuostabios, bet reik jau kokio išūkio, naujos veiklos, rytinio nekenčiamo žadintuvo ir kamščių metro stotyse. Viskas įmanoma, pasirodo. Noro tik reikia, o jei jo yra, yra ir darbo.

Apie visokius atradimus ir vietas, kurias labai rekomenduoju jau tuoj čia.

xoxo

MinykaDo

 



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *