Balio salos ramybė. Ko išmokau per mėnesį Balio mokykloje.

Balio salos ramybė. Ko išmokau per mėnesį Balio mokykloje.

Balio mokykla. Kaip teko išmokti ramybės ir viską valgyti su šauktu ir šakute.

Taxi Taxi? One more the same dress madam? Motorbike? Rent motor? Everything five dolar.. Massage yes. Ir dar šimtas kitų pasiūlymų. Iš pradžių taip erzino, kad norėjosi juos siųsti į gerą vietą arba labai toli iš kur negrįžtų. Pirma para Balyje buvo tokia baisi, kad norėjau namo, kur niekas nieko nesiūlo ir nesišypso. Parodaksalu, bet norėjau ten kur šalta ne tik geografiškai, bet ir žmonių veiduose, bet gal dėl to, kad pati išmokau viską daryti susiraukusių veidu, o nusišypsoti tik pažįstamiems ir gana retai.

Ko mane išmokė Balis be valgymo šakute ir šauktu net vištienos šlauneles? Daug, oj daug nuo ryto iki vakaro šypsotis ir būti mandagia. Taip aš beveik nieko čia nepirkau, todėl maždaug milijoną kartų turėjau mandagiai atsisakyti ir tam besišypsančiam baliečiui atsakyti tuo pačiu – didele šypsena nuo ausies iki ausies. Ir taip visą mėnesį, tiek daug šypsojausi, tiek daug dėkojau už pasiūlymus, o tiek mažai pirkau. Gerai, vieną dieną palūžau, kai pleže užsikalbėjau su apyrankių pardavėja, o ši pradėjo verkti dėl mažo turistų skaičiaus ir sumažėjusių pajamų, tada jau nebuvo kelio atgal, juk kątik kalbėjom apie keliones, kaip man gerai, kad galiu sau leisti po pasaulį bastytis kelis mėnesius, o ji neturi nieko, tada teko pirkti apyrankę ir palinkėti draugei sekmės didžiausios. Šiaip man nereikėjo dar vienos apyrankės, bet ji taip gražiai sužaidė mano jausmais, kad aš šią partiją pralošiau ir pasipuošiau dar vienu rankų darbo vėriniu.

Mėnuo išsiveržusio ugnikalnio žemėje, va čia tai stresas turėtų būti, sugadintos atostogos ir vien nerimas ar ne? Atsakysiu į klausimą paprastai, baliečiai nepanikuoja dėl to ko negali pakeisti, vadinasi jei dievai norės tai ugnikalnis išsiveržs galingai, jei ne tai taip ir užmigs vėl bent pusšimčiui metų. Ko čia panikuoti dėl to kas ne tavo valioje? Kaip neišmoksi nusiraminti jei visi aplink ramūs? Kaip gali panikuoti jei niekas nepanikuoja? Šypsosi ir tave moko šypsotis, bus taip kaip turi būti sako ir tu ramus gyveni šia diena, taip kaip ir priklauso.

Gerumu žmonių išnaujo išmokė tikėti. Kai atrodo niekur nieko už dyką nebegali gauti tai bijai ir užkalbintas būti, pradedi galvoti, kad reiks už dialogą susimokėti, bet žmonės geri ir paslaugūs, sustoja paklausti ar nepasiklydom, ar viskas gerai. Pasirodo dar yra žmonių šioj planetoj.

Pyp pyp pyp ir dar kartą pyp. Pirma savaitė pipsenimo irgi vedė iš proto, bet galiausiai supranti, kad čia įspėjimas, atsargiai už posūkio esu aš, atsargiai aš tave lenkiu. Ir nors keliai kaikur labiau negu siaubingi, važiuoja visi gana chaotiškai vistiek jautiesi saugus ir ramus, jautiesi įspėtas ir pasigendi kelių erelių.

Apie ryžius. Ryžiai yra šios kelių mėnesių kelionės topų topas! Aš ryžius labai labai mėgstu nuo mažens, o mėnesis ryžių saloj mane visiškai suryžino (čia ne apie plaukų spalvą, nors ir ji nuo saulės kiek pakito). Prisiekti galiu, kad nebuvo dienos be ryžių, netgi buvo ne neviena ir net ne kelios, o keliolika dienų kur ryžių kalnelis atsirasdavo ir pietų ir vakarienės metu. Ryžiai su tuo ryžiai su anuo, ryžiai su šaukštu ir šakute ar ryžiai su rankom, visokių tų ryžių buvo ir po mėnesio, visiško ryžinio mėnesio aš jų dar noriu, ir noriu taip kad galiu užsisakyti pusryčiams (čia jau Filipinų ryžių istorijos). Klausimas dabar vienas, kada palūžusi eisiu ieškoti bulvyčių ar pastos? O gal neisiu?

Ryžiai.

Išmokau ir motoroleriu važiuoti ir sėdėdama už vairuotojo telefoną maigyti, čipsus valgyti ir visiems mojuoti.

Išmokau susitvarkyti su milijonais! Tiksliau išmokau skaičiuoti su skaičiuotuvu, bet vistiek tvarkytis su milijonais ne juokas.

O lėtas arba kitaip tariant siaubingas internetas, praplėtė kantrybės ribas, kurios kalbant apie interneto greitį buvo gana siauros. Nepaslaptis kaip Europa išlepina su savo greitu internetu ir tobulais wifi visur.

Ir jei dar iki šiol nors kiek bijojau žiurkių ar vorų (ne pelių ir voriukų, o žiurkių ir vorų (1 euro monetos dydžio be kojų)) tai dabar galiu ramiai toliau sėdėti ir nei šokti nei rėkti ar bėgti. Kažkaip nu kas iš to kad rėksiu ar bėgsiu. Kai pamačiau tokį vorą pirmą kartą buvo baisoka, bet vietinis sakė jie visiškai nepavojingi, tik dideli ir baisūs, o žiurkės bėga pirmos, nespėji net sureaguoti tai kaip ir vėl nėra reikalo panikuoti. Apie driežiukus (Gecko) jau nebekalbu nes jie man kaip naminiai gyvūnėliai ir net prie jų klykavimo pripratau.

Ir kogero vienintelis dalykas ko neišmokau iki šiol tai bendrauti su bezdžionėm. Jos man vis dar kelia didelį stresą ir baimę, nors pavydžiui žinau ir kaip elgtis ir ką daryti bei ko nedaryti jas sutikus.

O kaip aš norėčiau bent dalį tu šypsenų parvežti į šiaurės Europą, paprastumo ir mokėjimo vertinti tai ką turi nenorint susigrobti viso pasaulio tuštybių.

Visos mėnesio pamokos (jei tiksliai tai 28 dienos) Balyje atsiėjo 505 eurus. Vidutiniškai diena kainavo apie 18 eurų.

Išsamiai apie biudžetą čia.

Kelios sustabdytos akimirkos Balio grožio Jūsų akims.

Balietis
Miega visur ir visaip.
Vaikai
Šventykloje
Aitvarų pardavėjas žaidžia.

 

xoxo

MinykaDo



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *